Rinktis lietuviškuose ūkiuose užaugintą produkciją svarbu ne tik dėl geresnio skonio – įsigydami vietinius produktus prisidedame ir prie regiono, kuriame buvo užaugintas produktas, gerovės, ir prie visos Lietuvos ekonomikos gaivinimo. Taip teigia Žemės ūkio ministro patarėjas Rosvaldas Gorbačiovas, tikinantis, jog paragavę lietuviškos produkcijos daugelis apsisprendžia – pirkti iš svetur nebereikia.
Vietinė produkcija prisideda prie regionų atsigavimo
Pasak R. Gorbačiovo, tai, kad pirkėjai vis dažniau renkasi trumposios maisto tiekimo grandinės produktus, gerina vietos ekonomiką – sukuriamos naujos darbo vietos, prisidedama prie kaimų ir regionų augimo.
„Galima pastebėti, kad trumposios maisto tiekimo grandinės didina ūkių konkurencingumą rinkoje, taip pat – kaimo vietovių gyvybingumą. Smulkiesiems ūkininkams tenkanti pridėtinės vertės dalis, lyginant su didžiaisiais, yra ypač nepalanki. Todėl jiems parankiau, kai yra mažiau tarpininkų tarp ūkininko, kuris užaugina ar pagamina žemės ūkio ar maisto produktą, ir vartotojo, kuris tą maistą suvalgo“, – aiškina ministro patarėjas.
Kaip teigia jis, sutrumpėjęs kelias iki vartotojo ūkininkui leidžia už savo užaugintus ir pagamintus maisto produktus tikėtis gauti tą pridėtinės vertės dalį, kurią tradicinėje ilgoje maisto tiekimo grandinėje pasiima kiti dalyviai. Tuo pačiu vartotojas, turėdamas tiesioginį kontaktą su ūkininku ar gamintoju, už patrauklią kainą įsigyja maistą „iš pirmų rankų“.
R. Gorbačiovas priduria, kad didėjanti vietinio maisto paklausa skatina ir naujų darbo vietų kūrimą – taip stiprėja vietos ekonomika bei mažėja socialinė atskirtis tarp skirtingų Lietuvos miestų gyventojų.
„Didėjant vietinio maisto poreikiui, skatinama ir jo gamyba, tuo pačiu kuriamos naujos darbo vietos, mažieji tiekėjai raginami kooperuotis, stiprinamos jų derybinės galios, kurios vėliau galėtų būti panaudotos ir derantis su didžiaisiais prekybos tinklais ar didmeninės prekybos atstovais“, – tikina pašnekovas.
Nauda ir žmogaus, ir aplinkos gerovei
Žemės ūkio ministro patarėjas įsitikinęs, kad vartotojai, įsigiję vietinę produkciją, susipažįsta ir su sveikesne mityba, o vėliau net nenori grįžti prie senų įpročių.
„Turbūt daugelis sutiktų, kad vietinių ūkininkų produkcija itin palanki sveikatai, nes tiekiamas šviežias, neperdirbtas, sezoninis, ekologiškas maistas. Netoliese užaugintas maistas turi didesnę biologinę vertę. Be to, atlikta ir nemažai tyrimų, įrodančių, jog žmonėms labiau tinka ir geriau įsisavinamas tas maistas, kuris užaugo netoli nuo gyvenamosios vietos“, – teigia Rosvaldas Gorbačiovas.
Dar vienas vietinės produkcijos privalumas – trumpesni maisto gabenimo atstumai. Pavyzdžiui, vaisiai, daržovės ar uogos vežimo metu nespėja sugesti, todėl nereikia apdoroti gedimą stabdančiomis medžiagomis. Be to, vėsesnio klimato zonoje naudojama mažiau augalų apsaugos priemonių, pesticidų, nei šiltesnio klimato zonose, mat augalus mažiau puola kenkėjai.
Svarbu paminėti ir tai, kad vietinė produkcija yra draugiškesnė gamtai – įsigyjant ją, pirkėjai prisideda prie aplinkos tausojimo.
„Kadangi produkcija pervežama mažesniais atstumais, susidaro mažiau atliekų – tiek transportavimo metu sugedusio maisto, tiek ir pakuočių. Taikant trumpąsias maisto tiekimo grandines, dešimtimis kartų sutrumpėja „nuvažiuojamas maisto kelias“ nuo gamintojo iki vartotojo, tad oras mažiau teršiamas transporto priemonių išmetamomis anglies dvideginio dujomis, mažėja transporto išlaidų, kelių nusidėvėjimo, eismo spūsčių bei kelių eismo įvykių“, – tikina pašnekovas.
Jis priduria, kad transportavimas trumpais atstumais nereikalauja ilgai šviežumą išsaugančių pakuočių, o tai mažina susidarančio plastiko atliekų kiekį.
Skatina šviesti jau nuo mažens
Vietinės produkcijos svarba, anot R. Gorbačiovo, turėtų būti akcentuojama ir švietimo programoje – kuo anksčiau vaikai susipažins su lietuviška preke, tuo lengviau ateityje jie galės pasirinkti būtent vietinius produktus, atskirti aplinkai draugiškesnį maistą.
„Skatiname regioninio maisto tiekimą vaikų ugdymo įstaigoms, tuo pačiu ir vaikų pažintį su konkrečiais ūkininkais, tiekiančiais maistą jų mokykloms, kviečiame apsilankyti ūkiuose. Tuo pačiu keičiasi vaikų požiūris į maistą ir mažinamas jo švaistymas. Turint tiesioginį kontaktą su ūkininku ar gamintoju, dėl perkamo produkto galima gauti atsakymus į visus rūpimus klausimus“, – tikina Žemės ūkio ministro patarėjas.
Pasak jo, savivaldybės, ligoninės, mokyklos ir darželiai gali prisidėti prie šio proceso suaktyvinimo, organizuodami suskaidytus viešuosius pirkimus. „Galbūt tai sukelia daugiau rūpesčių, nei perkant iš vieno tiekėjo, tačiau nauda sugrįžta, nes, suskaidžius pirkimus, tam tikrus maisto produktus ar jų grupę, vietos ūkininkai, mokesčius mokantys vietoje ir prisidedantys prie to rajono ar regiono gyvybingumo, gali pasiūlyti bei užtikrinti nuolatinį produktų tiekimą“, – aiškina R. Gorbačiovas.
Technologijos žmogaus ūkyje nepakeičia
Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. ūkiuose iš viso dirbo daugiau nei 148 tūkst. žmonių. Nors šiais metais žemės ūkio surašymas dar vyksta, R. Gorbačiovas tikina, kad ūkio darbuotojų skaičius tendencingai auga – nepaisant vis labiau tobulėjančių technologijų.
„Analizuojant 2013 m. ir 2016 m. atliktų žemės ūkio struktūrinių tyrimų duomenis, galima pastebėti, kad žemės ūkyje diegiamos inovacijos bei naujos technologijos žemės ūkio sektoriuje darbo iš esmės darbo vietų nemažino – 2013–2016 m. sąlyginių darbuotojų skaičius augo 2,5 proc. Tokią pati augimo tendencija išryškėjo ir ūkininkų ūkiuose ir žemės ūkio bendrovėse įdarbinusiose darbuotojus visą darbo laiką. Visą darbo dieną dirbančių darbuotojų ūkio segmente per 2013–2016 m. padidėjo 23,4 proc. (7 643 darbuotojai)“, – teigia pašnekovas.
Vis dėlto, visai priešinga tendencija atsispindi ne visą darbo dieną dirbančių samdomų darbuotojų, bei ūkininkų segmente – nepilno darbo laiko užimtumo forma sparčiai traukiasi.
Pasak R. Gorbačiovo, Žemės ūkio ministerija skatina ir remia alternatyvių darbo vietų kūrimąsi kaimo vietovėse – vien 2019 m. paramos gavėjai deklaravo, kad buvo sukurtos 351 darbo vietos. Taip pat planuojama, kad šiais ir ateinančiais metais paramos gavėjai kaimo vietovėse ne žemės ūkio sektoriuje kasmet sukurs 500 naujų darbo vietų.