Norint, kad vaikas užaugtų sveikas, stiprus, o jo vystymas būtų sklandus, privalome užtikrinti ir visapusiškai subalansuotą mitybą. Tiksliau – sveikatai palankų maitinimąsi, kuris užtikrina, kad žmogus gauna visas organizmui reikalingas maisto medžiagas. Apie šio maitinimosi principus ir kodėl jį turėtume propaguoti kiekvienas, plačiau pasakoja gydytoja dietologė Justė Parnarauskienė.

Trys pagrindiniai principai

„Šis maitinimasis turi tam tikrus principus, kurių laikantis galima gauti visas maistines medžiagas, kurių mums reikia. Jų išskiriami trys – pirmiausia, yra maisto įvairovė. Tai reiškia, kad mes turime vartoti įvairų maistą, ne tik vienos rūšies maisto produktus. Kiekvieną dieną, tačiau nebūtinai kiekvieno valgymo metu, turime valgyti maistą iš maisto grupių, pavaizduotų mūsų mitybos piramidėje. Tai yra daržovės, vaisiai, grūdinės kultūros, pieno produktai, kiaušiniai, žuvis, mėsa ir riebalai įvairiomis formomis – riešutai, aliejai ir panašiai. Jeigu mes kiekvieną dieną valgome maisto produktus iš kiekvienos grupės, savo organizmą aprūpiname įvairiomis maistinėmis medžiagomis, kurių mums reikia apie 40 skirtingų rūšių“, – aiškina specialistė.

Ji priduria, kad nereikia ieškoti kažkokio vieno ypatingo produkto – nei vienas neturi visų 40 mūsų organizmui reikalingų medžiagų. Pasak J. Parnarauskienės, būtent dėl to įvairumas ir yra labai svarbus.

„Antras principas – saikingumas. Nors atrodo, kad kažkuris maisto produktas yra labai geras, mes jo vis tiek turime valgyti su saiku – atitinkamą kiekį. Gavus tos maistinės medžiagos per daug, geresnio poveikio neturėsime – organizmas perteklių tiesiog pašalins“, – pasakoja ji.

Pasak gydytojos dietologės, trečiasis principas – maitinimosi subalansavimas.

„Laikantis saikingumo, įvairumo, valgant įvairius produktus susidėliojami valgymai, kurių metu gaunama tiek maistinių medžiagų, kiek jų išties reikia, atitinkamais santykiais. O tie santykiai ir poreikiai priklauso nuo amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo“, – kalba specialistė.

Sveikatai palankus maitinimasis – ir tyrelėse

Pašnekovė atskleidžia, kad teisingus mitybos įpročius reikia ugdyti nuo mažens, o sveikatai palankaus maitinimosi principus galima taikyti vaikui esant dar visai nedideliam.

„Net darant įvairias košeles reikia stengtis, kad jos būtų maistingos. Žinoma, pradedant maitinti jos būna iš vienos rūšies – daržovių, kruopų, paskui įvedant antrą, trečią produktų grupę. Tačiau tai – tik kelių mėnesių laiko tarpas, kai racionas būna mažesnis. O jau vaikui paragavus daugelio dalykų, mes tikrai galime pradėti taikyti šiuos principus. Tyreles galima ir reikia ruošti taip, kad būtų kruopos ir daržovės, daržovės ir mėsa, vaisiai ir daržovės – taip būtų sudėti produktai iš kelių grupių. Be to, jei tyrelė – daržovinė, visada reikia įdėti ir riebalų turinčių produktų - sviesto ar aliejaus, kad riebaluose tirpūs vitaminai būtų įsisavinami“, – apie tai, kaip reikėtų ruošti maistą mažiausiems šeimos nariams, pasakoja Justė Parnarauskienė.

Kalbant apie porcijas, gydytoja dietologė pabrėžia, kad jos skiriasi, mat pagal amžių skiriasi energinė vertė ir maistinių medžiagų kiekis, kurį turime kasdien suvartoti. Vis tik, ji sako, jog mėsos ar žuvies per dieną turi būti suvalgoma valgančiojo delno dydžio gabalėlis. Tuo tarpu, daržovių mažesniems vaikams reikėtų suvalgyti stiklinę, didesniems – apie tris kasdien.

„Sveikatai palankaus maitinimosi principus reikia ugdyti nuo mažumės – viskas prasideda nuo šeimos. Šeima turi peržiūrėti savo racioną, valgymo įpročius. Kuo mes anksčiau pradedame, tuo vaiką lengviau išugdyti, tuo greičiau atsiranda įprotis, kurį, su amžiumi, išugdyti yra vis sunkiau. Aišku, reikia suprasti, kad nėra draudžiamo produkto. Jeigu pasižiūrėsime į mūsų maitinimo piramidę, pamatysime, kad viršuje yra ir saldainis nupieštas, ir saldinti gėrimai, ir desertai ir taip toliau – jie nėra draudžiami, bet jie turi būti valgomi retai ir su saiku. Jeigu mes ir vaiką to išmokinsime, tai jis supras, kad tai – proginis maistas, kurį galime sau leisti suvalgyti, tačiau tik kartais“, – pabrėžia gydytoja.

Tuo tarpu, vaikas, dažnai valgydamas greitą, nesveiką maistą gauna tik pagrindines maistines medžiagas – baltymus, riebalus, angliavandenius, tačiau negauna vitaminų ir mineralų – medžiagų, kurių mūsų pačių organizmas pats negali pasigaminti.

„Jeigu mes jų negauname, organizmas blogai vystosi, sulėtėja augimo tempai. Gali sulėtėti net fiziologiniai mūsų organizmo veiksmai. Pavyzdžiui, žuvyje, ypač riebioje, graikiniuose riešutuose, linų sėmenyse yra omega-3 riebalų rūgščių, kurios skatina protinę veiklą – jos reikalingos tam, kad vaikas būtų protingas, jam gerai sektųsi mokslai. Tačiau, jeigu mes negauname tam tikros maistinės medžiagos, atsiranda jos deficitas ir medžiaga negali atlikti savo funkcijos, tada visos reakcijos mūsų organizme vyksta nepilnavertiškai“, – sako J. Parnarauskienė.

Ugdyti turi patys tėvai

Vis dėlto, tėvai, norintys, kad vaikai priprastų prie šio pilnavertiško maitinimosi, turėtų patys juos pratinti.

„Vieni tėvai labai žiūri į mitybą, stengiasi, žiūri, kas yra paduodama vaiko lėkštėje, kiti – nelabai stebi ir daugiau leidžia vaikui rinktis pačiam. Tačiau, juk vaikas visada rinksis tai, kas jam yra skanu ir žinoma. Tad, kaip mes mokome vaiką skaityti, rašyti, vaikščioti, taip pat turime mokinti ir valgyti – patys turime nuspręsti, kas bus vaiko lėkštėje, o vaikas nuspręs, ko jis paragaus ir kiek jis suvalgys.

Kol vaikai dar maži, populiaru valgyti kartu, iš tėvų imamas pavyzdys, ką jie valgo. Būna, kad ateina į konsultaciją ir vaikui, mamai paaiškinama, kaip reikia valgyti, tačiau, tarkime, tėtis valgo visiškai kitaip – tada namuose atsiranda dvigubi standartai, kurių neturėtų būti. Ko mes išmokiname nuo mažumės, valgydami kartu su mažyliu, parodydami ryšį per maistą, bendrus patiekalus, tą jis taikys ir užaugęs. Nuo vienerių–pusantrų metų jau galima valgyti ir bendrą maistą, tad galima turėti jau ir bendrą šeimos racioną“, – aiškina specialistė.

Pašnekovė priduria, kad nereikėtų skubėti ir nuolaidžiauti vaikui, jei jis atsisako ką nors valgyti – tokiu atveju tėvai dažnai skuba gaminti naują patiekalą.

„Tačiau, tarkime, su vyresniais vaikais, nuo 3-4 metų galima ir pradėti tartis, ką mes valgysime. Jau žinome, ką vaikai mėgsta labiau, o ką – mažiau, Galime susitarti, kad tie mėgstami blyneliai ar makaronai gali būti valgomi kelis kartus per savaitę, bet ir mama, ir tėtis, ir brolis, ir sesė turi mėgstamų patiekalų, tad ir juos turime išbandyti. Toks bendras susitarimas padeda vaikus mokyti ir planavimo, ir pakantumo, o kai vaikas pats nusprendžia, ką jis valgys, tai jam pačiam norisi labiau valgyti“, – kalba Justė Parnarauskienė.