Rugys – vienametis arba žiemkentis, apie 60-200 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, viršutinėje dalyje su tankiais plaukeliais. Žiedynas – sudėtinė dvieilė 5-20 cm ilgio, melsvai žalia, vėliau pageltonuojanti varpa. Grūdas – pailgas, iš šonų suspaustas, viršūnėje plaukuotas, turi gilią išilginę vagą, gelsvas arba žalias.
Žydi birželio mėn.
Rugiai į Europą pateko iš Azijos dar prieš mūsų erą kartu su kviečiais ir miežiais, kurių pasėliuose jis buvo laikomas piktžole. Ankstyviausios domestikuotos formos aptinkamos Mažosios Azijos pusiasalyje, kur jos datuojamos 10-9 tūkstm. pr. m. e. Vėliau plito į šiaurę ir į kalnuotus rajonus, didėjo jų pasėlių plotai. Lietuvoje plačiau išplinta nuo geležies amžiaus. Dabar auginami beveik visur vidutinio klimato juostose.
Rugių varpose parazituoja parazitinis grybas – paprastoji skalsė (Claviceps purpurea).
Rugių yra apie 6 rūšys, iš jų viena kultūrinė – sėjamasis rugys (Secale cereale). Išvesta nemažai rugių veislių. Lietuvoje rajonuotos kelios vietinės.