„Taip, šiandien tikrai pasitaiko vaikų, kurie nežino, kad pieną duoda karvė, o ne parduotuvė“, - šypsosi Sigita Jucevičiūtė, Molėtų rajono ūkininkė, kasdien melžianti 60 karvių.
Iš kur atsiranda pienas?
Molėtų rajono vienkiemyje su šeima įsikūrusi ūkininkė pripažįsta, kad kuo toliau, tuo mažiau ūkininkaujančių žmonių, nes gyvenimas kaime tikrai ne rožėmis klotas – darbas sunkus ir be išeiginių, rūpesčių pakanka tiek gyvulių, tiek javų augintojams: pašarų kainos, ligos, gydymo išlaidos, šalnos, sausra, rūpesčiai dėl produkcijos pardavimo neduoda ramybės kiekvieną mielą dieną. Fotografuojama Sigita juokiasi –„ jūs ten nuotraukoje blakstienas pripaišykit. Ir manikiūrą“. Nes ūkininkaujant ne tas galvoje.
Ūkininkė mielai rodo savo ūkį ir pasakoja, iš kur parduotuvėje atsiranda pienas. Savo fermoje pirmiausia parodo mažus veršelius, kurie užaugs į dailias karves ar jautukus. Lankytojus jie pasveikina drėgnais, kibiais liežuviais aplaižydami kelnes ir skvernus, o suaugę galvijai nerimastingai mūkia – jie nepatikliai sutinka svečius.
Gretimuose garduose įsikūrę ir pieninės karvės, ir mėsiniai galvijai. Sigita pasakoja apie planus atnaujinti senos fermos įrangą, kad būtų patogu privežti ir padalinti maistą karvėms, kad būtų patogu jas pamelžti.
Vasarą Sigitos šeimynos auginama karvių banda ganosi pievose, ten pat jas ir melžia. Į melžimo vietą karvės susirenka pačios – matyt, labai jau palengvėja atidavus pieną, o ir kelios saujos pašarų kiekvienai melžiamai karvei gerokai praskaidrina nuotaiką. Bandoje sukasi pora melžėjų „pagalbininkų“ – kelių savaičių veršeliai vaikosi savo mamas ir taikosi atsigerti šviežio, šilto pieno. Tokiu atveju melžėjoms darbo lieka nedaug.
Stiklinė „tikro pieno“
Savo bandą melžimo aparatais melžianti ūkininkė tikrai nepamiršo ir melžimo rankomis – paprašyta paragauti „tikro pieno“, griebia stiklinę ir čia pat ją primeldžia.
Reikia pripažinti, kad iš pradžių dar šiltas, putotas pienas jaunųjų pieno gėrėjų sutinkamas šiek tiek įtariai – vienam neįtinka jo šiluma, kitas iš principo nežino, ko iš to „tikro pieno“ tikėtis. Bet galų gale stiklinėje nelieka nei lašo - paragavus paaiškėja, kad ir skonis ir kvapas – puikūs!
Iš ūkininkės primelžtą pieną superka pieno produktų gamintojai. Dalį pieno jie paruošia prekybai, kitą dalį perdirba į sūrį, varškę, pagamina grietinę, jogurtą. Vaikų taip mėgstamos sūrio lazdelės taip pat savo kelią pradeda pievose, kur karvės skabo žolės stiebus, o ūkininkas pjauna šieną. Iš pievų pienas keliauja į gamyklas, o tik tada pasiekia parduotuvę, kurioje mes galime pasirinkti, kokį pieno produktą labiau mėgstame.
Ūkininkauti nėra lengva
„Ūkininkavimas tikrai nėra lengvas užsiėmimas. Nors sako, kad kaime grynas oras, nėra automobilių kamščių ir mažai streso, bet rūpesčių tikrai užtenka – norint sėkmingai ūkininkauti, reikia ne tik specialių žinių apie gyvulius ar augalus, bet ir labai gerai skaičiuoti, nes be bankų pagalbos ar Europos Sąjungos išmokų būtų labai sunku“, - pasakoja Sigita, šiandien kartu su šeimyna dirbanti apie 300 ha žemės. Vystyti ūkį ji pradėjo nuo 3 ha, bet ir šiandien ūkininkė sparčiai juda į priekį, darbo duoda keliems aplinkinių kaimų gyventojams, o kartu prisideda prie to, kad Lietuvos vaikai darželiuose ir mokyklose turėtų pieno, sūrio ar jogurto.
Pasaulio sveikatos organizacija bei Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto specialistai tvirtina, kad pienas ir jo produktai yra svarbus kalcio šaltinis, kuris labai reikalingas augantiems vaikams. Tačiau ne tik kalcis daro pieną nepakeičiamą – jame yra daug vitaminų, riebalų, angliavandenių ir kitų medžiagų, reikalingų organizmui kasdien. Nesvarbu, kokio esame amžiaus, bet gerdami pieną ar valgydami sūrį, varškę, jogurtą savo kūnui padedame jaustis gerai, suteikiame jam tokių medžiagų, kurių reikia sveikatai palaikyti.
